Monika ir Aurimas: Norime palaikyti tuos, kurie priartina meną prie žmonių

Mokslininkės Monikos Skaržauskaitės ir įmonės „Bored Panda“ verslo plėtros vadovo Aurimo Steponavičiaus šeimą, jos kasdienybę, keliones, draugų ratą stipriom gijom yra apraizgiusi meilė šiuolaikiniam menui. Jiedu yra puikus pavyzdys, jog norint palaikyti meno pasaulį ir, pasak jų, atsidėkoti mėgstamiems kūrėjams, galerijoms ar muziejams už naujas idėjas, daugiatūkstantinės sumos nėra būtinos.

Monika, Aurimai, kaip ir kada į jūsų kiekvieno gyvenimą įsiliejo menas?

Monika: Menas yra mano gyvenimo dalis nuo pat vaikystės, labai sunku apie jį kalbėti kaip apie atskirą elementą. Jis persipynęs su viskuo, ką mes veikiame, kas yra mūsų namuose, kaip keliaujame, ką veikia mūsų vaikai, tėvai, draugai. Tarp mano tėvų bičiulių, kurie man vaikystėje buvo tiesiog „dėdės“ ir „tetos“, yra daug menininkų – Miglė Kosinskaitė, Audrius Gražys, Gediminas Šibonis, Mindaugas Juodis, Henrikas Gulbinas.

Galvoju, kad didžiausią įtaką visgi padarė tėtis, kuris lankė dailės mokyklą, piešė pats ir mus su broliu skatino tai daryti. Turėjome paveikslų namie, apie juos kalbėdavome. Atsimenu, kai jis įsigydavo naują, visa šeima laukdavo ir spėliodavo, koks tas naujas paveikslas bus.

Menas ir toliau yra mano kasdienybė, jau kartu su Aurimu ir vaikais Upe Izabele ir Benediktu: norim jo matyti daug ir visokio.

Aurimas: Ilgą laiką su menu neturėjau nieko bendro, iki kol pradėjome būti kartu su Monika. Atsikrausčiau pas ją gyventi praktiškai be jokių daiktų (jų neturėjimas, nekaupimas – man būdinga savybė) ir Monika sako, kad reikėtų tau čia ką nors savo turėti. Artėjo jos gimtadienis ir kartu nusprendėm, kad ta proga išrinksiu ir nupirksiu mūsų namams naują paveikslą. Rinkimosi procese man padėjo šiuolaikinio meno ekspertė, kuratorė Justė Jonutytė. Kartu su ja važinėjome po galerijas, ji papasakojo daugybę įdomių dalykų iš meno pasaulio ir taip, galiausiai išrinkęs Dominyko Sidorovo paveikslą, likau ryšy ir su Juste, ir su pačiu menu. Vėliau jau kartu su Monika su ja bendravome, ėmėme vaikščioti į meno renginius, dirbtuves ir pan.

Kaip manai, kas labiausiai Tave sudomino ir įtraukė?

Aurimas: Įdomiausia man – bendrauti su pačiais menininkais, suprasti, kaip jie veikia, kuria, kaip vystosi jų idėjos. Kai jomis susidomi, patiki – pagalvoji, jog norisi jas palaikyti, padėti joms sklisti plačiau.

Tad noras mecenuoti meną kyla iš asmeninio ryšio?

Aurimas: Būtent.

Monika: Susipažįsti su žmonėmis, išgirsti jų istorijas, idėjas, gauni daugybę įkvėpimo, praplėti savo matymą ir natūraliai norisi duoti atgal. Su tėčiu turime neišpildytą svajonę turėti savo meno galeriją. Todėl man pačiai norisi visomis formomis palaikyti tokius žmones kaip mano draugė Jolanta Chockevičiūtė-Laurent, kuri pasirinko šį sudėtingą kelią ir Vilniuje įkūrė savo svajonių galeriją „Drifts“. Mene įžvelgiame gilesnę prasmę, o artimesnis priėjimas ir bandymas jį suprasti, praturtina mus visus ir individualiai, ir kaip visuomenę.

Ar galėtumėte išskirti, su kokiais kūrėjais, galerijomis, muziejais, meno renginiais Jus sieja ryšys?

Monika: Labiausiai norime palaikyti tuos žmones ir institucijas, kurie priartina meną prie visuomenės, parodo, jog jis gali būti prieinamas visiems.

Pavyzdžiui, MO muziejus, skatinantis įvairias, lengviau prieinamas mecenavimo formas, surengiantis parodas-įvykius, apie kurias paskui kalba visas miestas. Arba tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“, tapusi centriniu mėnesio ar net metų įvykiu mieste. 

Mus labiausiai žavi tie kūrėjai ir meno lauko atstovai, kurie geba labai aiškiai iškomunikuoti, kokios yra mecenavimo vertės, tiek asmeniškai, tiek platesniu mastu. Tą puikiai moka daryti MO muziejus su vystymo vadovu Mindaugu Morkūnu, vadove Milda Ivanauskiene priešaky. Dalyvaujame jų organizuojamuose renginiuose ir įsitikinome, jog ši institucija turi labai aiškią strategiją, viziją, kokia yra mecenavimo prasmė, kaip grįžta investuoti pinigai ir laikas.


Aurimas: Iš tikrųjų, labiausiai norisi palaikyti tas organizacijas ir meno kūrėjus, kurie veikia profesionaliai, galvoja apie tai, kam ir kodėl kuria. Dėl jų laimi visa ekosistema – ji tampa aktyvesnė, atsiranda daugiau menininkų, meno kūrinių, renginių, muziejų, galerijų. Juk jei nėra finansų – niekas negali tęstis, augti. Vos atsiranda daugiau lėšų – padaugėja ir sėkmės atvejų, visuomenė tampa labiau įtraukta į meno pasaulį. Pats priklausau startuolių bendruomenei, kurioje gali labai aiškiai matyti – užtenka atsirasti vienam vienaragiui ir tuoj išdygsta dar dešimt. Ekosistemos privalumai visose srityse yra vienodi.

Pastebiu, jog mus pasiekia tokie meno lauko žmonės, kurie gerai suvokia šiuos dėsnius, yra įtraukę mus į savo kontaktų sąrašus ir labai kryptingai su jais dirba.

Keliaudami daug lankomės įvairiose šiuolaikinio meno muziejuose ir galerijose, tačiau užsienio meno mecenuoti neketiname – ne tik dėl kitokių mastelių, tačiau ir dėlto, jog neturime su tomis institucijomis, pačiais kūrėjais tokio ryšio, bendrystės. 

Ar jaučiate, jog meno mecenatystės idėjos mūsų šalyje po truputį plinta, auga suvokimas, jog galima prisidėti nebūtinai daugiatūkstantinėmis sumomis?

Monika: Labai norisi keisti tą įsivaizdavimą, jog vien tik dideliais pinigais gali prisidėti prie meno mecenavimo ir idėjų sklaidos. Kai pasidomi, atrandi, jog yra daugybė įvairių formų. Gali patinkantį menininką, galeriją ar apie meną rašantį turinio kūrėją paremti per įvairias platformas, kaip „Contribee“, „Patreon“ ir pan. Kai daug žmonių, kad ir nedidelėmis sumomis, prisideda, tai padeda menininkams gyvuoti ir tęsti savo veiklą. O tu pats pradedi gauti įdomios informacijos, pakvietimų į renginius, imi jaustis bendruomenės dalimi. Prie meno idėjų sklaidos gali prisidėti ir savo laiku, rekomendacijų pasidalijimu, savanoryste meno institucijose.

Aurimas: Savo profesinėje aplinkoje šiandien vis dažniau girdžiu, jog žmonės, įmonės remia meną. Manau, jog tai profesionaliai, aktyviai dirbančių meno lauko ekspertų nuopelnas: jie geba laisvai bendrauti su įvairių sričių žmonėmis, mezga su jais ryšius, moka įtikinamai parodyti mecenavimo vertes bei individualią ir kolektyvinę grąžą.

Kaip jūs abu įvardintumėte, ką gyvenimui suteikia menas? Aurimo norisi paklausti, kas ima keistis, kai jis staiga tampa gyvenimo dalimi?

Monika: Man įdomiausias aspektas yra nuolatinis idėjų atnaujinimas, susipažinimas su dažnai netikėtais požiūriais į tai, kas vyksta aplink mus, problemų pamatymas iš įvairių perspektyvų. Meno mecenavimas man leidžia dalyvauti šiame idėjų pasaulyje.

Be to, man tiesiog patinka gražūs daiktai, kurie turi prasmę, siejasi su brangiais prisiminimais. Tą minėtą D. Sidorovo paveikslą, kurį Aurimas padovanojo mums pradėjus gyventi kartu, visuomet sieju su mūsų meilės pradžia. Jam esu padovanojusi Lino Jablonskio paveikslą iš „Drifts“ galerijos, kuris mums primena apie kelionę į Niujorką.

Aurimas: Atsiradus menui, stipriai prasiplėtė tiek mano laisvalaikio, tiek žmonių, su kuriais bendrauju, horizontas. Jaučiuosi daug turiningiau leidžiantis savo laisvą laiką, praturtėjęs kaip asmenybė. Nueinu į renginius, bendrauju su žmonėmis ir sužinau tokių dalykų, kurių niekaip kitaip nesužinočiau. Be abejo, estetinė meno forma taip pat inspiruoja. 

Jūsų meilė menui ir vienas kitam buvo pažymėta judviejų vestuvių šventėje, vykusioje „Vartų“ galerijoje. Lengvai pasirinkote tokią erdvę?

Monika: Pirmasis Aurimo dovanotas paveikslas irgi buvo įsigytas iš „Vartų“ galerijos. Taip išėjo, jog ši šventė apjungė viską, kas mums svarbu – mus pačius, meną, mylimus žmones, gerą atmosferą. Abu supratome, jog meno galerija yra ideali erdvė mūsų šventei, pats tinkamiausias kontekstas mūsų istorijai. 

Galbūt turite viziją, kaip tęsis jūsų santykis su menu, jo mecenavimo išraiškos ateityje?

Aurimas: Norime tęsti šią veiklą, tačiau aiškaus plano neturime, einame pasroviui. 

Monika: Taip, konkretaus plano nėra, tačiau aš vis pagalvoju, jog norėčiau prisidėti prie struktūros, kurioje menininkai galėtų plačiau ir efektyviau pasiekti platesnę visuomenę, kūrimo. 

KITI POKALBIAI