Jūsų vadovaujama įmonė šiemet pirmą kartą surengė viešą konkursą kultūros ir meno atstovams mecenuoti. Kaip priėjote prie konkurso idėjos? Pagal kokius kriterijus rinkotės, kas gaus palaikymą?
Mes, kaip įmonė, jau seniai turime tris pagrindines filantropijos kryptis – tai švietimas ir edukacija, socialinė globa ir kultūra bei menas. Šiemet nusprendėme prisiimti daugiau atsakomybių ir labiau įsitraukti į savo mecenatystės veiklą, siekdami daugiau poveikio bei pokyčio.
Dirbome su MO ir Vilniaus muziejais, dar su keletu organizacijų, bet pagalvojome, jog norime plačiau ir giliau susipažinti su kultūroje dirbančiomis komandomis, pamatyti, kokie tai žmonės ir išplėsti partnerysčių ratą. Pagalvojome, kad viešas konkursas yra pats geriausias būdas tai padaryti, kad kuo daugiau organizacijų galėtų pristatyti savo veiklą ir kad mes geriau pajaustume patį kontekstą.
Kaip pasiteisino šis sprendimas? Ar pamatėte bendrą kontekstą ir koks jis Jums pasirodė?
Iš 113 paraiškas teikusių kultūros bei meno organizacijų atsirinkome devynias, su kuriomis gyvai pasikalbėjome. Eilinį kartą įsitikinau, koks svarbus yra gyvas kontaktas. Esame kalbėję su Lietuvos kultūros tarybos atstovais: jie apgailestavo, jog patys neturi tokios galimybės, kai rengia valstybinio finansavimo konkursus. Pokalbiai atskleidžia išties daug. Išgirdome, kaip organizacija įvardija savo misiją, ar turi strateginį planavimą, kaip ketina pasiekti ilgalaikius tikslus, ar turi komandą, kuri tai darys.
Pastebėjome, jog nors kai kurios kultūros organizacijos ir gali įvardyti , koks jų tikslas, tačiau ne visuomet turi strategiją, kaip jo sieks, jų veikloje nemažai inercijos. Ir nors kultūra bei kūrybiškumas man visuomet atrodė sinoniminiai dalykai, tačiau kai kurių veikloje būtent kūrybiškumo man ir trūko, kaip ir platesnio matymo, kaip būtų galima įtraukti verslą, kurti socialinio verslo ar filantropinio investavimo modelius. Užtai didelį įspūdį darė komandos, kurios žinojo, kaip sieks tikslų, turėjo reikiamos energijos, drąsiai ėmėsi inovatyvių, kūrybiškų sprendimų. Po šių susitikimų išties jautėmės sužinoję daug naujo, praturtėję.
Kokį pokytį ir poveikį visuomenėje, Jūsų manymu, kuria menas ir kultūra?
Kultūrą ir meną matau kaip instrumentus, galinčius auginti visuomenės kritinį mąstymą. Tai ypač svarbu dar bręstančiai visuomenei. Gebėdami mąstyti kritiškai, priimame geresnius sprendimus, geriau atsirenkame tai, kas vertinga. Kūrėjai visuomet buvo ir yra jautrūs visuomenėje vykstantiems reiškiniams, sugeba juos aktualizuoti, iškelti į viešumą. Kitaip tariant, menas ir kultūra man nėra tik pramoga ar laisvalaikio praleidimo būdas, bet pirmiausia – visuomenės augimo, brandos pagrindas. Mūsų, kaip verslo atstovų, veiklos sąlygos iš tiesų labai priklauso nuo visuomenės brandos.
Mums taip pat norisi su kultūros organizacijomis veikti apibrėžtame lauke ir spręsti konkrečias problemas. Pavyzdžiui, kalbėdamiesi su šiuolaikinio meno festivalio organizatoriais, išgirdome problemą, jog šalyje trūksta profesionalių kultūros kritikų; jų reikia visų pirma patiems kūrėjams, kad jie augtų ir tobulėtų. Sutarėme, kad galime padirbėti kartu. Kiek jų reikia Lietuvoje? Penkių, dešimties? Tai nėra neįmanomas uždavinys, ypač jei įtraukiame kultūros institucijas, praktikus, parengiame mokymų programas, stažuotes. Štai ir labai aiškus, apčiuopiamas rezultatas. Pokytis, duodantis impulsą visai sričiai.
Taigi ne tik suteikiate finansinį palaikymą, bet ir skiriate savo laiko, žinių, jog tas pokytis įvyktų.
Taip, nenorime būti tik finansiniai partneriai. Jei jau pasirinkome dirbti su organizacija, tai norime skirti ir savo laiką geriau suprasti, kaip ji veikia, kokio poveikio tikisi ir kaip mes galime padėti jį pasiekti.
Mecenatystė yra svarbi ne tik tiems asmenims ar organizacijoms, kurioms reikia paramos, bet ir tiems, kurie ją teikia. Matau mecenatystę kaip galimybę prisidėti prie pokyčio, o tai sukuria kur kas didesnį prasmės, motyvacijos jausmą.
Kiek Jūs pats domitės menu? Kokios meno rūšys, formos Jums asmeniškai artimiausios?
Menas, kaip aktyvesnio domėjimosi sritis, mano šeimos gyvenime atsirado prieš penkerius metus, kai su žmona pradėjome daugiau gilintis į lietuvių dailę. Visada jaučiau, jog dailė yra ta meno rūšis, kuri reikalauja gilesnio konteksto išmanymo, išsilavinimo, o man jo trūksta. Kai tas kontekstas atsiranda – dailės vertinimas iš esmės pasikeičia.
Per karantiną su žmona turėjome itin įdomų užsiėmimą – susitikdavome susipažinti su lietuvių dailininkais, o šie geranoriškai leisdavo pasirinkti savo kūrinių ir juos atsivežti „pasimatuoti“ namuose. Taigi kabindavome juos ant sienų ir gyvenome kaip paveikslų galerijoje.
Mane dar labai domina architektūra, interjeras, skirtingi jų stiliai, ypač įdomus Lietuvos tarpukario laikotarpis. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu natūralų polinkį domėtis menu ir kultūra. Tikriausia tai ateina su branda.
Ar tai, ką atradote, sužinojote meno pasaulyje nors kiek persikėlė ir į versle priimamus sprendimus?
Neretai kultūros žmonės ir organizacijos yra geras efektyvumo pavyzdys, parodantis, kaip minimaliomis priemonėmis, ribotomis sąlygomis galima pasiekti rezultatą. Iš jų galima pasimokyti, kaip reiškinių, informacijos triukšme gebėti išgryninti ir pristatyti esmines problemas.
Žmonėms verslo pasaulyje dažnai pritrūksta prasmės pojūčio, suvokimo, o apie ką gi tas verslas. Ar tik apie pinigus, materialinių gėrybių, vartojimo kūrimą? Iš kultūrinių, nevyriausybinių organizacijų galima pasimokyti, kaip mąstyti apie prasmę savo veikloje, kaip pamatyti platesnį jos poveikį, atsakyti sau į klausimą, o koks tavo, kaip verslo atstovo, vaidmuo visuomenėje.
