Arvydas Paukštys: Kai mecenavimas sutampa su vertybėmis, mane sustabdyti būna sunku

Įmonių grupės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys yra pirmasis nacionalinis mecenatas, gavęs šį vardą už 1 mln. eurų paramą Balbieriškio Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios atstatymui, po to, kai 2013 m. ji sudegė. Vėliau jis prisidėjo prie daugiau bažnyčių atnaujinimų, taip pat prie daugybės kultūrinių renginių įgyvendinimo. Nepaisant didžiulio mecenatystės mastelio, mudviejų pokalbis – santūrus ir lakoniškas – A. Paukščio įsitikinimu, geriausia, kai darbai kalba patys už save.

Kaip jūsų paties, Jūsų šeimos gyvenime atsirado mecenatystė? 

Daugiau nei prieš dvidešimt metų buvome socialiai remtina, daugiavaikė šeima, kuriai buvo paskirtas socialinis būstas. Auginome keturias dukteris ir tikrai ne visada turėjome ką valgyti: atsimenu lig šiol, kad iš mano tėvų atsiveždavome duonos ir lašinių, kad būtų ką padėti ant stalo. 

Kai Dievas padėjo išbristi iš skurdo ir tapome materialiai stipresni, turėjome kažkaip padėkoti. Tad ir prisidėjome prie sudegusios Balbieriškio bažnyčios atstatymo darbų. 

Jūs pats esate kilęs iš Molėtų rajono. Ar Balbieriškio bažnyčia su Jumis, Jūsų šeima yra kuo nors susijusi?

Ne, niekuo. Tiesiog norėjome padėti nelaimės atveju. Kunigo Remigijaus Veprausko pastangomis gavau nacionalinio mecenato statusą, nors su mano troškimu tai ir nesutapo. Bet nesipriešinau (šypteli). Po šio atstatymo padėjome Alvito bažnyčiai (Vilkaviškio seniūnijoje), tuomet Molėtų bažnyčioje padėjome pakeisti stogą ir pasirūpinome, jog būtų atstatyti bokštai, prisidėjome prie Kaišiadorių katedros, Paberžės, Skudutiškio, Guronių bažnyčių atnaujinimo. 

Kai Balbieriškio bažnyčios atstatymo darbai buvo baigti, pakviečiau savo tėvus atvažiuoti į jos pašventinimo ceremoniją. Likus mėnesiui iki tos dienos, važiuodami iš Molėtų bažnyčios, jie pateko į avariją ir žuvo. Man tai buvo tarsi ženklas, jog nepamirščiau ir savo krašto. 

Užjaučiu dėl skaudžios tėvų netekties. Koks jausmas yra prisiliesti prie paveldo išsaugojimo, turinčio tokią sakralią prasmę? 

Tokia mecenatystė atitinka mano paties vertybes, darau tai tikrai ne dėl to, jog gaučiau ar pateisinčiau mecenato ženkliuką. Darau todėl, kad noriu tai daryti. Ir viskas. Neklausiu savęs,  kokia man iš to nauda.

Bažnyčia, prie kurios atstatymo turėjau galimybę prisidėti, išties tampa brangi. Ypatingas jausmas užeiti į jos vidų. Pačioje pradžioje dar gerai nežinai, ar apskritai pavyks viską, kaip sumanyta, padaryti, kartais ir pačiam tikėjimo trūksta. 

Ką galėtumėte patarti apie mecenatystę galvojančiam žmogui?

Du dalykai, kuriuos turi turėti mecenatas – tai didelis noras ir galimybės. Daugiausia, žinoma, finansinės. Yra susiformavęs požiūris, kad mecenatas būtinai turi daug pinigų, tačiau mažai kas žino, jog dalis mūsų (kalbu apie „Teltoniką“) pinigų yra pasiskolinti iš bankų.

Patarimas, kurį galėčiau duoti – tai nepamiršti pirmiausia padėti sau. Ne veltui sakoma, jog deguonies kaukę lėktuve pirmiausia turi užsidėti pats, o tik tada pagelbėti kitam. Taip ir čia – turi labai gerai pasverti savo galimybes, antraip ir kitam nepadėsi, ir sau, ištaškęs tiek emocinę, tiek finansinę energiją, pakenksi. 

Žmonės taip pat dažnai painioja mecenatystę su rėmimu ir labdara – tai trys skirtingi dalykai.  Mecenatystė – tai visų pirma kultūros ir meno rėmimas. Mes (kalbu ir nuo savęs, savo šeimos, ir nuo įmonės) esame įsitraukę į visas tris sritis. Daugelis galvoja, kad tiesiog neturiu kur dėti pinigų, tarsi juos dalinčiau į kairę ir dešinę, todėl prašančiųjų sąrašas vis nesibaigia. Net tiekėjai, rangovai, su kuriais tenka dirbti, dėl šios priežasties neretai pasiūlo dvigubai didesnę kainą. Tai yra neteisingas požiūris.

Kaip į šią Jūsų pilietišką, humanišką veiklą reaguoja šeima bei kolegos?

Bando mane pristabdyti. Bet, kai mecenatystė sutampa vertybiškai, sustabdyti mane būna sunku.

Kultūros srityje remiate ir daugiau renginių, koncertų. Kaip atsirenkate, ką mecenuoti?

Na, aš, pavyzdžiui, nemėgstu remti verslo. Nežinau, kodėl turėčiau mecenuoti mokamą koncertą, kuris paskui uždirba iš bilietų pardavimo. Nematau to ir kaip reklamos savo įmonei – visada sakiau, kad pirmiausia turi kalbėti darbai. Ir pasakoti apie mecenatystę man nėra lengva, tačiau, matyt, reikia, kad žmonės geriau apie ją suprastų. 

KITI POKALBIAI